Kas lieka po artimo žmogaus mirties? Daiktai, prisiminimai, sakinių nuotrupos? Pasakotojas tvarko didžiulę knygų ir daiktų, likusių mirus motinai, saugyklą. Kartu atkuria jos būdą – stiprios moters, žydės, motinos ir pilietės, kuri komunistinėje, o paskui kapitalistinėje santvarkoje mokėjo gyventi pagal savo taisykles. Nesileido manipuliuojama, buvo jautri žodžiams, nelengvo būdo, drąsi.
Ši knyga nėra sentimentali – motina to negalėjo pakęsti, užtat joje esama švelnumo ir ironijos, šypsenų ir bandymo suprasti artimiausio žmogaus likimą. Dėliodamas tai, ko neišmetė, pasakotojas atsigręžia į patikimiausią užuovėją – literatūrą, per ją pasakoja ne tik šeimos, bet ir šiuolaikinės Lenkijos istoriją.
Kelionė su knyga „Daiktai, kurių neišmečiau“
Maršrutas. Lenkija. Konkrečiau – Varšuva.
Kelionė laiku su pasakotoju į XXI a. pradžią, prisimenant sovietinius ir posovietinius metus. Po motinos mirties autorius perrinkinėja jos daiktus, kurie sukelia daug prisiminimų – vaikystė, tėvai, skaitytos knygos, gyvenimo būdas.
Kelionės trukmė. Pasakojimas apima visą autoriaus ir jo tėvų gyventą laikotarpį, bet jūs kelionėje užtruksite tik 5-6 val.
Bendrakeleiviai. Pats pasakotojas ir jo tėvai, draugai, giminiečiai ir vienas kitas knygų personažas.
Ką aplankysite. Keliausite į sovietmetį ir suprasite, kaip žmogus jame jaučiasi ir kaip turi suktis, norėdamas išgyventi. Dar bus literatūros, politikos, – žodžiu, gyvenimo.
Ką patirsite. Pasakojimas neskausmingas, veikiau smagus, nuoširdus. Ir gilus.
Patarimas. Tai retas žanras – prisiminimai per daiktus, jau neegzistuojančio pasaulio per juos atkūrimas, jų sukeltos asociacijos, išsiliejančios vis plačiau ir veržliau.
Spalva. Mąsli knyga. Skaitosi lengvai, bet neapsigaukite, ten būna gelmių, sukasi verpetai, čiurlena rėvos.
Pirmoji keliautoja. Vertėja Irena Aleksaitė
Kelionės pradžia. 2025 m. spalis
Marcin Wicha
Marcinas Wicha (1972–2025) – lenkų grafikos dizaineris, eseistas, rašytojas. Kūrė knygų, žurnalų viršelius, plakatus, karikatūras, buvo įmonės „Frycz i Wicha“ bendrasavininkis. Literatūroje debiutavo kūriniu vaikams „Klara: prašom to neskaityti“ (Klara. Proszę tego nie czytać, 2011). 2017 m. pasirodžiusi knyga „Daiktai, kurių neišmečiau“ (Rzeczy, których nie wyrzuciłem) Lenkijoje buvo įvertinta svarbiomis „Nike“, „Paszporty Polityki“ ir Witoldo Gombrowicziaus literatūros premijomis.
Irena Aleksaitė
Irena Aleksaitė (gim. 1952 m.) – vertėja, Lietuvos literatūros vertėjų sąjungos, Lietuvos rašytojų sąjungos ir IBBY skyriaus narė. Verčia iš lenkų, rusų, čekų, slovakų, ukrainiečių kalbų. Iš viso išvertusi per 70 knygų, 30 filmų tekstų, daugybę pjesių, straipsnių, esė. 2012 m. skirta Šv. Jeronimo premija, 2018 m. – Metų vertėjo krėslas, 2019 m. apdovanota Kavalieriaus Kryžiaus ordinu už nuopelnus Lenkijos Respublikai, 2022 m. apdovanota Lietuvos didžiojo kunigaikščio Gedimino ordino Riterio kryžiumi, 2024 m. skirta Algio Kalėdos premija.
